Informacija

Kas yra psichikos sutrikimas?

Kalbėdami apie psichikos sveikatą, galvoje turime keletą dalykų:

• kaip mes jaučiamės emociškai;
• kaip mes susitvarkome su mus slegiančiomis problemomis;
• kaip mes vertiname kitus žmones;

PSICHIKOS SVEIKATA NĖRA VIEN PSICHIKOS LIGOS AR SUTRIKIMO NEBUVIMAS.

Psichikos sveikata tai:

• gebėjimas būti savimi tarp kitų;
• Emocinė ir dvasinė būsena, kuri leidžia žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve, bet taip pat išgyventi skausmą ir liūdesį;
• Gebėjimas išreikšti save tokiais būdais, kurie teikia malonumą pačiam individui ir aplinkiniams;
• Gebėjimas pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti;

Psichikos sutrikimo metu gali sutrikti:

• Emocijos - būna labai liūdna, arba stipriai pakylėta nuotaika, visiškas jausmų neturėjimas, įtampa ir tt.
• Mąstymas - neįprastos ar klaidingos idėjos ir įsitikinimai, pašalinių jėgų poveikis, įsitikininmas, kad žmogus persekiojamas, nuodijamas, stebimas arba jis tapo neįprastai galingu, didingu ir t.t.
• Elgesys - agresyvus ar keistas elgesys, nesuprantamas elgesys, pozos, grimasos, gestai ir t.t.
• Pažinimas - dėmesio sutrikimai, pakitęs požiūris į aplinką ir save,prarandamos turėtos žinios, patirtis ir t.t.
• Suvokimas - garsai ir kvapai, kurių nėra, išgyvenimai, neegzistuojantys realybėje ir t.t.

Kas nutinka, kai sutrinka žmogaus psichika?

Žmogui tampa sunku prisitaikyti kasdieniame gyvenime, kas sukelia BAIMĘ, NERIMĄ, PASIMETIMĄ.

Atgal į viršų

Mitai ir faktai apie šizofreniją

Mitas: Daugelis sergančių šizofrenija negali dirbti

Faktas: Sergantys šizofrenija gali dirbti - net jei turi pastebimų simptomų. Tyrimai parodė, jog žmonės sergantys dažniausia įvardijamomis psichikos ligomis dirbdami jaučiasi geriau. Sugebėjimas dirbti nebūtinai priklauso nuo psichikos ligos sunkumo. Britų ir amerikiečių moksliniai tyrimai parodė, jog dirbant sergantiems šizofrenija žmonėms sumažėja tikimybė, jog jiems reikės grįžti į ligoninę. Daugelis sergančių šia liga gali dirbti pilną darbo dieną įprastomis sąlygomis, kitiems tinkamiausias savanoriškas darbas nepilną darbo dieną.

Darbas - tai gyvybiškai svarbi socializacijos dalis, pakylėjanti savivertę, leidžianti integruotis į bendruomenę ir suteikianti prasmingą laiko praleidimo būdą.

Mitas: Tinkamiausia vieta sergantiems šizofrenija - kalėjimas.

Faktai: Kalėjimai ir kitos įkalinimo įstaigos dažnai naudojamos uždaryti sergančiuosius psichikos ligomis norint juos atitraukti iš gatvės. Ontarijuje, Kanadoje, 15-20% kalinių turi psichikos sutrikimų, o 5-7% apibūdinami kaip sunkiai sergantys. Sergantieji dažniausia uždaromi į į kalinimo įstaigas už valkatavimą, narkotinių medžiagų vartojimą, smulkias vagystes. Jie dažnai nepasirodo teisme, tuo užsitraukdami dar daugiau kaltinimų bei įkalinimo laiko.

Kalėjimai bei įkalinimo įstaigos taip pat turi labai ribotas galimybes teikti psichiatrijos paslaugas. Psichikos negalavimų turintys kaliniai arba negauna jokio gydymo, arba gauna jo labai mažai. Tokiose įstaigose jie išgyvena „dvigubą bausmę": jei jie uždaryti kartu su kitais kaliniais, keistas elgesys paskatina kitus kalinius juos mušti ar naudoti kitą prievartą. Jei psichikos sutrikimų turintys kaliniai saugumo sumetimais atskiriami nuo kitų kalinių, jie taip pat praranda socialinius kontaktus, o atskirtis taip pat pasunkina ligą..

Mitas: Sergantys šizofrenija yra linkę į agresiją.

Faktas: Psichikos susirgimai bei agresija yra glaudžiai susiję visuomenės akyse. Skandalingi žiniasklaidos reportažai (kada paskutinį karta girdėjoje „Sveiko proto žmogus, išžudė keturių asmenų šeimą"?) bei filmai, vaizduojantys su kirviais lakstančius žudikus, yra atsakingi už tokio įvaizdžio susiformavimą. Kitas prie visuomenės baimės prisidedantis faktas - dažnas psichiatrijos terminų „psichinis" bei „psichopatinis" painiojimas. Šie stereotipai taip pat skatina vengti psichikos ligomis sergančių žmonų.

Atgal į viršų 

Sergančiųjų šizofrenija mintys

Šiandien, daugelis žmonų, kuriems diagnozuota šizofrenija mokosi, dirba, yra susituokę, turi vaikų. 1994-ųjų Nobelio Premijos laureatas matematikos srityje John Nash gyvena su liga 30 metų. Gyvendami palaikančioje aplinkoje bei vartodami tinkamus vaistus gydymą ir paskatindami, mes galime sudaryti sąlygas šizofrenija sergantiems tapti aktyviais bendruomenių nariais. Kita vertus, neigiamas tokių žmonių įvaizdis televizijoje, kine bei kitose žiniasklaidos priemonėse, įtvirtina stigmatizavimą bei dar labiau skatina diskriminaciją. Anot vienos moters, „jei lūžus kojai guliesi į ligoninę, žmonės siunčia gėles, ateina aplankyti. Jei guliesi dėl psichikos sutrikimų, žmones gelių nesiunčia. Jie net neaplanko."Daugelis pacientų teigia, jog nuolatinis tėvų, draugų bei gydančiojo personalo palaikymas buvo vienas svarbiausių faktorių sėkmingai reabilitacijai. Štai keletas jų minčių:

„Kartą naktį policija sustabdė mane dėl pasenusių mano mašinos numerių. Buvo tamsu, mirgėjo šviesos, buvau išsigandusi ir drebėjau. Kai policininkas priėjo prie mašinos, bijojau kalbėti. Jis apkaltino mane vengimu bendradarbiauti su policija. Galiausia įstengiau pasakyti, jog sergu šizofrenija. „Ir kas iš to?", paklausė jis."

Elizabeth Anderson, mokytoja, dainininkė, susituokusi 5-erius metus, šizofrenija diagnozuota prieš 3-ejus metus

„Laukiausi, kai man diagnozavo šizofreniją. Mano draugo tėvai paklausė: Tai kada darysiesi abortą?".

Michele Miserelli, motina, šizofrenija 1998-aisiais. Kanados šizofrenija sergančių žmonių asociacijos atstovė spaudai.

„Šizofrenijos diagnozę išgirdau, kai man buvo 26-eri. Tai išgirdę, mano tėvai buvo šalia ir apkabindavo kai verkdavau. O tuomet verkiau daug"

Dean Kernohan, 29-erių violančelininkas, vietinės grupės ir orkestro narys, įgijęs muzikinį išsilavinimą Calgario universitete, dirbantis nepilną darbo dieną asistentu Partnerystės programoje

„Buvau ką tik gavusi savo anglų literatūros diplomą, kai man diagnozavo šizofreniją prieš 18-ką metų. Ilgą laiką negalėjau sukoncentruoti dėmesio tam, jog galėčiau skaityti, tačiau paskyrus naujus vaistus, aš tai vėl galiu. Groju violančele ir dievinu Bacho kūrinius violančelei".

Elizabeth MacDonell, Anglų literatūros bakalaurė, groja violančele vietiniame orkestre, gyvena su liga 18 metų

Atgal į viršų 

Mitai ir faktai apie psichologinį konsultavimą

Naujienos Nr. 22 (3520), 2009 m. kovo 6 d.

Visuomenės požiūris į psichologo profesiją nėra vienareikšmis: ji sukelia ir panieką, ir žavėjimąsi. Šie požiūriai įtakoja žmonių pasiryžimą konsultuotis, nesusipratimus, kylančius tarp kliento ir psichologo. Štai dažniausiai sutinkami mitai apie psichologinį konsultavimą.

Mitas. Į psichologą kreipiasi tik psichiškai nesveiki žmonės.

Faktai. Tai iš tiesų plačiai įsišaknijęs mitas žmonių sąmonėje. Gal dėl to, jog žodžiai ,,psichinis", „psichiatrinė", „psichologas" turi bendrą šaknį. Mūsų visuomenėje psichikos liga vis dar yra laikoma gėdinga, o ligoniai - asmenimis, kurių reikia vengti ar net saugotis. Todėl dažną atbaido baimė kreiptis į psichologą bijantis, jog jiems bus prikabinta etiketė „psichikos ligonis", kuri sukelia išankstinį aplinkinių nusistatymą ar diskriminaciją. Toks stereotipas nemažai daliai žmonių užkerta kelią siekti laimingesnio, pilnatviškesnio gyvenimo. Iš tiesų dauguma į psichologą besikreipiančių žmonių neturi jokių psichikos sutrikimų. Psichologas gali padėti įveikti kasdieniniame gyvenime kylančias problemas. Dažniausiai pagalbos kreipiamasi dėl abejonių kylančių prieš priimant svarbius sprendimus, kankinančio vienišumo jausmo, nesutarimų su draugais ar artimaisiais, drovumo, asmeninių traumų, skyrybų, šeimos narių netekties ar sunkios ligos, problemų darbe ar moksle, piktnaudžiavimo alkoholiu ar kitomis narkotinėmis medžiagomis, užsitęsusio arba stipraus liūdesio, nerimo, trikdančių baimių, nekontroliuojamo valgymo.

Mitas. Psichologas dalina patarimus, kaip reikia gyventi.

Faktai. Gal kai kurie psichologai tuo ir užsiima, bet tai rodo ne jų išmintį, o nekompetenciją. Psichologas vengia vienareikšmiškai patarti, nes profesinė etika juos įpareigoja dirbti su klientu taip, kad didėtų jo savarankiškumas, o ne priklausomybė. Psichologas stengiasi sustiprinti klientą, kad jis pats būtų pajėgus rasti atsakymą, priimti sprendimą, o kartu ir atsakomybę už jo pasekmes. Tuo psichologas iš esmės skiriasi nuo lietuviškų raganų, būrėjų ir pan., nes pastarieji dalija patarimus, programuoja ir užsiima įtaiga, net neįvardindami, kad būtent tai ir daro, tuo būdu didindami žmogau priklausomybę, o ne mažindami ją. Be to, kalbant apie patarimus, kiekvienas turime savo vertybes, savitą suvokimą apie mus supantį pasaulį. Nėra vieno aiškaus kelio, kaip turime gyventi, yra tik daug interpretacijų. Kaip ir nėra universalių, visiems tinkančių patarimų. Kiekvienas žmogus turi atrasti jam tinkantį sprendimą.

Mitas. Psichologas permato žmogų kiaurai.

Faktai. Šiam mitui susiformuoti turėjo įtakos tai, jog psichologo darbo įrankis yra stebėjimas, klausymas ir kalbėjimas, t.y. nieko apčiuopiamo, ką paprastai naudoja gydytojai somatinės ligos diagnozavimui. Vadinasi, teoriškai psichologas visada gali „kažką" nustatyti, pamatyti ir žmonėms kelia baimę jų psichinės sveikatos įvertinimo tikimybė privataus pokalbio, vakarėlio ar kokio kito įvykio metu. Tačiau realybė, deja, ne tokia magiška. Teisybė, kad psichologai turi supratimą apie žmogaus asmenybę, elgesį bei tai įtakojančius veiksnius, kad žvelgia į žmogų, stengdamiesi suvokti, kokie motyvai ir kokia patirtis glūdi už vienokių ar kitokių poelgių bei gyvenimo pasirinkimų. Tačiau faktai byloja tai, jog žmonės net patys savęs pilnai nepažįsta, nesupranta, ką jau kalbėti apie galimybę suprasti kitą, jam dar nepradėjus šnekėti. Aišku, psichologas mato to žmogaus apsirengimo stilių, jo veido išraiškas, eiseną ir pan. Galbūt psichologas yra pastabesnis tokiems niuansams nei kitų profesijų žmonės, tačiau permatyti žmogaus vidų, jo savijautą, vertybes, tikslus gyvenime - tai neįkandama net ekstrasensams.

Mitas. Konsultacijose reikia kaip per išpažintį prisipažinti visas savo silpnybes ir kaltes.

Faktai. Visi mes turime tamsių sielos kertelių, ne viską apie mus žino net artimiausi žmonės. Tai tarsi gėdos ir kaltės bagažas, kuris guli užkištas ir paslėptas, kad mes su juo kuo mažiau susidurtume. Jis slegia, jis primena apie save, kai ištinka kas nors blogo, kai turime jį atverti, kad įdėtume naują kaltę ar gėdą. Ta našta sumažėja, kai kam nors atsiveriame ir pasipasakojame, ypač jei atrandame tokį asmenį, kuris nesmerkia, o reaguoja supratingai. Tačiau tai nėra prievolė, niekas negali versti prisipažinti, atskleisti save per jėgą. Veikiau tai yra galimybė atsikratyti balasto, kurį tikrai nelengva tempti paskui save per gyvenimą.

Mitas. Psichologas visagalis.

Faktai. Dažniausia žmonės nusivilia psichologais dėl to, kad per daug tikisi - mano, kad apsilankymas pas psichologą išspręs visas jų problemas ir jiems bus pateiktas teisingo gyvenimo receptas arba "laimės" tabletė. Iš tiesų psichologo konsultacijos - tai procesas, kuriam reikia laiko ir atsidavimo. Labai svarbi psichologinės pagalbos dalis - paties kliento aktyvumas, noras gilintis į save, ir tikėjimas, kad bendras darbas su psichologu gali padėti keistis. Todėl dažniausiai nusivilia tie, kurie tikisi, kad, vos sužinojęs apie jų problemas, psichologas kokiu nors greitu ir magišku būdu nuo jų išvaduos - gal užhipnotizuos, gal duos gerą patarimą, t.y. pasielgs panašiai, kaip gydytojas. Tiesa ta, kad tokių magiškų galių psichologas neturi, tačiau padėti jis gali daug kuo: pirmiausia, būdamas kartu ir dėmesingai klausydamasis, pasidalindamas savo mintimis ir jausmais apie tai, ką išgyvena klientas, užduodamas klausimus, padedančius geriau suprasti tai, kas vyksta, kartais naudodamasis papildomomis priemonėmis - testais, piešinių analize.

Mitas. Į psichologą galima kreiptis tik tuomet, kai esi krizėje.

Faktai. Čia galima būtų pateikti pavyzdį su dantų skausmu - geriausia kreiptis į odontologą ne tada, kai jau nebegali užmigti dėl danties skausmo. Kuo anksčiau pastebime skausmą ir pradedame jį gydyti, tuo lengviau ir greičiau jį galime įveikti. Taip ir su psichologu. Problemos neatsiranda iš niekur. Jos kaupiasi, darosi vis intensyvesnės, o ramybės pertraukos - vis trumpesnės. Žinoma, geriau vėliau negu niekada, tačiau akivaizdu, kad kuo anksčiau imamės spręsti problemas, tuo jos greičiau įveikiamos. Be to, psichologinis konsultavimas padeda spręsti ir tokius, kartais labai kasdienius, - tarpasmeninių santykių, prisitaikymo prie naujos aplinkos, streso įveikimo, akademinių sunkumų ar net studijų krypties pasirinkimo klausimus.

Mitas.Konsultavimasis pas psichologą - silpnumo ženklas.

Faktai. Tai visiška netiesa. Savo problemų ir skausmingų išgyvenimų nagrinėjimas reikalauja drąsos. Daug lengviau problemas skandinti alkoholyje, kaltinti dėl jų visus kitus, išskyrus save. Pradėdamas konsultuotis žmogus žengia pirmą žingsnį link problemų sprendimo, taip, priešingai, rodydamas savo stiprumą ir prisiimdamas atsakomybę už savo gyvenimą.

Mitas. Psichologas - idealus žmogus.

Faktai. Iš tiesų gana dažnai tenka išgirsti: „Koks jis psichologas, jei išsiskyręs, jei rūko, pykstasi su kaimynu, ir panašiai." Realybė ta, kad psichologas irgi yra žmogus, kaip ir mes visi. Jam irgi nesvetimi visokie jausmai, o dažnai santykiai ir su jais susiję sprendimai (kad ir skyrybos) priklauso ne vien tik nuo psichologo, bet ir nuo žmonių, su kuriais jis bendrauja. Žinoma, psichologas turi daugiau žinių apie įvairias iškylančias problemas ir jų įveikimo būdus, tačiau būna situacijų, kai sunkumai tampa panašūs į susipynusį siūlų kamuoliuką, kai sunku rasti siūlo galą - išeitį tiems gyvenimo sunkumams įveikti. Tada ir pačiam psichologui gali praversti draugų, artimųjų ar net kito psichologo pagalba, padedanti į sunkumus pažvelgti iš kitos pusės. Kita vertus - toks žmogus, kuris turėjo sunkumų ir juos įveikė, gali geriau atjausti ir suprasti kitą.

Mitas. Visi psichologai vienodi.

Faktai. Gana dažnai tenka išgirsi - buvau pas psichologą, man nepatiko, jie visi vienodi. Toli gražu ne. Kaip ir visi žmonės, psichologai yra skirtingi: skirtingo charakterio, temperamento, išsilavinimo, patirties, taiko skirtingus darbo metodus. Kiekvienas klientas turėtų atrasti jo pasitikėjimo vertą psichologą - tik tuomet galimi teigiami pokyčiai. Paprastai jau pirmosios konsultacijos metu klientas gali nuspręsti, ar galės dirbti toliau su tuo psichologu ir nereikia bijoti apie tai pasakyti, net jei atsakymas būtų neigiamas: tai yra visiškai natūralu.

Mitas. Kam mokėti pinigus, kad išsipasakočiau, jei turiu artimų žmonių, su kuriais galiu tuo pasidalinti.

Faktai. Susidūręs su sunkumais, patekęs į sudėtingas gyvenimo situacijas žmogus ieško pagalbos. Iš tiesų labai gerai, kad žmogus savo aplinkoje randa artimų žmonių, draugų, galinčių jam padėti. Tačiau būna atvejų, kai aplinkiniai nebegali pagelbėti. Visų pirma dėl to, kad draugai ar šeimos nariai dažnai patys yra susiję su to žmogaus sunkia situacija arba turi išankstinių nuostatų apie jį. Ne visą laiką su jais galima būti pilnai atviram ar tikėtis supratimo. Tokiu atveju gali padėti psichologas, profesionalas turintis gilesnį supratimą apie žmogų bei išmanantis psichologinės pagalbos metodus. Jis žmogaus gyvenimo situaciją gali matyti iš kitos pusės ir padėti rasti kelius, kaip išeiti iš sunkumų. Be to, psichologinis konsultavimas skiriasi nuo paprasto pašnekesio su draugu, nes nevengiama sunkių temų, mėginama įsigilinti į žmogaus jausmus, neįsisąmonintus norus, konsultacijos metu dėmesys tenka tik klientui.

Jurgita Dirsienė

Atgal į viršų